Paskutinis skambutis

Ateina į virtuvę ir sako: „Reikia palikti savo komforto zoną ir tada viską patirsi.“ Nepažįsta. Jeigu žinočiau, kur yra mano komforto zona, tai niekada jos nepalikčiau. Šitam gyvenime daug kas pats ateina ir šauna į galvą. Šitam savo mieste dažniausiai labai nepatogu ir būni arba fabrike, arba kalėjime (pvz., jei pats šauni). „Kartais dar paskambina žmogus“ (Sigitas Geda). Jau kartais vėl keliu ragelį.

Buvau ne virtuvėje, ne kalėjime, o fabrike, ir skambino ne Sigitas, o dievas. Ir sakė: „Labas.“ Dar sakė: „Čia dievas skambina. Tas gražus aktorius. Ta roko žvaigždė.“ Tai aš galvoju – jam jau visai didybės manija. Bet reikia švelniai būti, nes dievas yra mažas ir nekaip jaučiasi, todėl linkiu jam pasveikti ir kiti taip pat linki jam daug ilsėtis. Galas mums, kai dievas numirs. Kas mus saugos, kas mums paskambins. Po to, kai dievo nebus.

Linkėjimai nedaug reiškia.

Po to sakau: „Aš kažko pilna, bet ne dievo, nes numirė, ir ne ašarų, nes neliūdna.“

Jėgų.

Tai einam paieškoti, kur jį užkasim.

Augti

Man visą laiką buvo vasara. O jam buvo šiandiena ir rytojus. Ir rytoj jis gamins vakarienę, todėl šiandien visko perka tik tiek, kiek ryt bus suvalgyta, ir dar kolos, nes dabar yra troški vasara.

Kitą dieną atėjo draugai bei nepažįstami ir vakarienei suvalgėm mano sielą. Daug galvojau apie vakar ir užvakar, todėl mažai kalbėjau ir daug juokiausi. Tuščia jos. Ataugs, kaip atauga plaukai, atmintis, polipai kaip atauga. Eisiu gatve ir užkliūsiu už išsidriekusios sielos, per ilgo šešėlio. Bet taip bus vėliau, nes augimas susijęs su valgymu, o aš vis dar soti po paskutinės vakarienės.

Šiandien ateinu pas brolį ir sakau. O jis sako: „Nesakyk.“ Bet aš: „Aš dar niekada nebūsiu mama ar žmona, nes dar niekada neužaugau. Bet esu tikra moteris, nes dažnai jaučiuosi dėl daug ko kalta.“ Ir mane pakrikštyja: „Tu esi tikra moteris. Kas dar?“ O dar aš išmokau važiuoti dviračiu be rankų, žiūrėk, mama!

Žiū - debesys

Dar niekada nebuvo tiek debesų ir dangaus. Gal todėl, kad reikia žiūrėti po kojomis ir į akis, galvoju. Bet dabar viskas kitaip, žodžiai pasikeitė ir žiūrim, kaip miršta bitė, ir kodėl.

„Pažiūrėk, koks dangus, koks debesis, kaip ryšku, kaip spindi, kaip kitaip.“ Žiūriu. Niekada nebuvo man dangaus estetikos įvado, todėl neturiu per daug nuomonės. Ne aš sugalvojau pasakyti: „Nuostabūs debesys“. Bet dabar iššoka mano akys pro langą ir matau. Tada sapnuoju: žemė, oras, vanduo ir ugnis – pasaulis viename sapne.

O dangus visada buvo, lijo, snigo, švietė – kasdien kasnakt pasikartojantis motyvas. Ginklas, nuo pat pradžių buvęs scenoje, jis dar iššaus. Nelabai aiškiai, bet tvyro neramybė. Dar yra žemė, vanduo, ugnis. Jei nori negalvoti apie viską vienu kartu, tai reikia užmerkti savo keturias poras voro akių. Nusisuku, kai pamatau tave. Taupau žiūrėjimą debesims visokiems. Kad atsiminčiau visas nepasikartojančias formas.

Ne sausis

Ką tik atidarė duris ir įžengė į gegužę žmogus iš sausio - trumpom rankovėm, pavėlavęs, apsnigtas visas su ratu rankoje.

Ištiesiu ranką ir imu iš jo ratą, kurį jis man išrado. 120 laipsnių atgal, sausio mėnesis, didelės snaigės krenta į plaukus, akis, kišenes. Kaip man šalta, aš taip mėgstu žiemą, išgeriam kavos be cukraus, cukraus nėra. Už kavą mokėsiu aš, snaigėm, ir iškart atsiprašysiu už nepatogumus - jos visos skirtingų valiutų. Nieko nematau per snaiges ir jau vėl atsiprašau, nes tuoj taip stipriai nusičiaudėsiu, jog va - dabar žiūrėk, kaip apsipyliau, kaip šiltai bėga kava tavo ir mano paltu, ir kaip gražiai sninga.

Bet man atsibosta sniegas vėliau, tegul niekada nebūna žiemos, niekada pusę metų. Grįžtu į šiandieną ir paklausiu visko, ko nežinau: aš peršalau ar man alergija? Išgėriau per daug kavos ar įsimylėjau? Taip buvo ar tik sugalvojau? 

Atsakymas yra ne.

Širdis

Mūsų name gimė kūdikis, bet ne aš, ir dažnai verkia. O mano širdis plaka bet kokį ritmą.

Kitą dieną ateina M. ir atneša širdies vandens. Tikro, nealkoholinio. Paduodu savo purviną pulsuojančią dalį. „Ką tu su ja veikei?“

Tai retorinis klausimas, bet aš pasakysiu. Daugiausiai nešiojau. Visų pirma ant padėklo, tada kulnuose. Vėliau ji pasikeitė ir nešiojausi ją užantyje. Keletą kartų mečiau į svetimą daržą, bet visada susirinkdavau.

Spurda ir nieko nesako. „Gal vėl žaidžiam protą ir širdį?“ – erzinu. Piktai žiūri. „Beprotė“ – galvoja.

Mes ją išprausėm, o vėliau atėjo komisija ir pasakė, kad mano širdis stipri ir sveika, tik aš jai visai nepadedu plakti.

Akis

Stoviu perono priekyje prie pat bėgių ir žiūriu į tolį, nes esu traukinio pranašė. Traukinio pranašas žiūri į tolį, kada gi atvažiuoja, todėl kitiems reikia tik sekti jį viena akimi. Jei pranašas apsisuka ir pradeda eiti palei bėgius, tai reiškia, kad traukinys jau čia ir visi stojasi lipti. Pranašas yra tas, kuriam labiausiai reikia važiuoti, kuriam šalta ir norisi miego, kuris labai alkanas.

Kai buvau maža ir man ką nors skaudėdavo, tai reikdavo, kad mama pabučiuotų ir viskas. Ne viskas: dar reikdavo, kad ilgai būtų, daug guostų ir žiūrėtų į mane. Vėliau sutikau žmogų ir jis man sakė: „Žiūrėk į mane.“ Žiūrėjau, bet man pasirodė, kad aš pirma pasakiau ir taip nesąžininga.

- Mama, aš užsigavau akį!

- Ateik, pabučiuosiu tau tą akį.

- Nee, nebučiuok akies, negalima!

Vis tiek. Pabučiavo man patį akies obuolį. Daug kas galima. Ir dabar reikia akies obuolio pabučiavimo, nes dažnai nežiūriu, ką matau, ir skauda.

Būna, kad eina mergina basomis per gruodą ir pradingsta už kampo. O aš esu traukinio pranašė, nes tolumoje išnyrantis traukinys yra akies obuolio pabučiavimas. Nes visada atrodo, kad tas traukinys kur nors nuveš.

Naujienos

“Jokių naujienų yra geros naujienos!” „Bėdos po vieną nevaikšto“- antrina man. Mano laimingas drungnas penktadienis baltoje šviesoje, kai nieko neįvyksta. Tyliai ramiai guliu pataluose, galva po antklode, kojos ant pagalvės, giliai guliu, beveik šešios pėdos po žeme. „O kaip iš ten išlįsti?“- klausia M., išsitiesęs ant sofos. Niekinamai žiūri į naują pagalvėlės užvalkalą, „kaip bulvių maišas koks“, kiaurai šešias pėdas regiu, kaip susikelia ant jo kojas. „Matai, ką nori.“ „Nagi išlįsiu kaip Uma Thurman Kill Bill‘e – smūgiais į užvožtą karsto dangtį. O žemes, kurios tada byra iš viršaus, reikia greitai valgyti, ryte ryti, tada neuždusina, o stiprina. Bet tai bus anksčiausiai rytoj, šiandien dar lengva, dar nėra manęs.“ Tyliai ramiai guliu, vos kvėpuoju. Gerai čia pasislėpiau. Galvoju apie dalykus, kurių šiandien nebus: karšta pykčio banga, sekanti po stingdančio, baimės kupino netikėtumo, nemiegojusi virpčiojanti širdis, staigus nuovargis, spaudžiantis kaktą pačiame viduryje, per ją įsmunkantis ir sukaustantis visą kūną, veriantis skausmas po smūgio – paskutinę sekundę pamiršau kilstelėti ranką ir užsidengti, nenutuokiau to mosto stiprumo, bet rytoj ir aš būsiu stipri. „Kaip gerai, kad šiandien nieko neįvyks.“ Jauku man.

M. guli ant sofos užsimerkęs mano kliedesio taikoje. Po valandėlės lėtai atsisėda, pataiso pagalvėlę, apgraibom susiranda mano koją po antklode ir ištraukia visą beformį gumulą į baltą šviesą. Nesipriešinu lėtai velkama žemyn galva koridoriumi, plaukais iššluoju lauk dulkių kamuolius ir senus laiškus, pasislėpusius po komoda. Taip ant kėdės pakabinamas margas virtuvinis rankšluostėlis. „Naujienos yra geros naujienos“- meldžiuosi ir tikiu krapštydama iš ausų žemes. „Juokiasi tas, kas juokiasi“- gūžteli man pečiais.

O dabar mes išgersime kavos ir sočiai papusryčiausime.